Tai, kad yra katalikų grupių, kurios kritiškai vertina Pranciškaus pontifikatą, nėra naujiena ir, kaip yra pažymėjęs pats popiežius, normali situacija Bažnyčioje, svarstant įvairius klausimus. Tačiau Šventasis Tėvas taip pat pridūrė, jog yra svarbu, kad diskusija vyktų be iškraipymų.
Deja, tokių iškraipymų būta. Vienas iš tokių epizodų įvyko vos prieš kelias dienas, pretekstą tam suteikė kardinolo Joachimo Meisnerio laidotuvės. Jų metu Apaštališkasis nuncijus Vokietijoje arkivyskupas Nikola Eterovič perskaitė popiežiaus Pranciškaus laišką, o arkivyskupas Georg Gänswein, ilgametis popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius ir dabartinis Popiežiaus namų prefektas, perskaitė Benedikto XVI užuojautos žinią.
Tarp ilgoko popiežiaus emerito laiško eilučių buvo ir pastebėjimas, kad paskutiniuoju savo gyvenimo metu kardinolas Meisneris mokėjo gyventi “giliu pasitikėjimu, kad Viešpats neapleidžia savo Bažnyčios“, nors kartais, rodos, jos valtis gali apsiversti.
Kai kuriuose portaluose, kaip ir kelis kitus kartus anksčiau, Benedikto XVI žodžiai buvo palaikyti ne itin paslėpta kritika popiežiaus Pranciškaus pontifikatui, kurios reikšmė esą dar didesnė todėl, kad ją perskaityti pasiųstas pats arkivyskupas Gänsweinas ir todėl, kad kardinolas Meisneris buvo vienas iš keturių kardinolų, kurie viešai paprašė patikslinimų dėl kelių Pranciškaus apaštalinio paraginimo „Amoris laetitia“ teiginių.
Tačiau tas pats arkivyskupas Gänsweinas kitą dieną italų dienraščiui „il Giornale“ vienaprasmiškai atmetė tokius bandymus, jo žodžiais, „instrumentalizuoti popiežių emeritą priešpastatant jį Pranciškui“. Pasak popiežiaus emerito asmeninio sekretoriaus, Benediktas XVI žinią parašė atmindamas kelis dešimtmečius trukusią pažintį ir draugystę su kardinolu Meisneriu, o jo žodžiai apie valtį audringuose vandenyse buvo bendro pobūdžio, nebuvo skirti niekam konkrečiai.
Galima pridurti, kad Benediktas XVI yra ne kartą kalbėjęs apie apaštalo Petro ir kitų valtį, pakliuvusią į audrą Galilėjos ežere, kaip simbolizuojančią visą Bažnyčią, plaukiančią per neramius istorijos vandenis. Štai pora pavyzdžių. 2005 metais, likus mažiau nei mėnesiui iki konklavos, kur jis buvo išrinktas popiežiumi, kardinolas Ratzingeris per Kryžiaus kelią prie Koliziejaus, Didįjį Penktadienį, kalbėjo, kad Bažnyčia dažnai atrodo tarsi valtis, kuri tuoj paskęs, į kurią iš visų pusių sunkiasi vanduo. Tačiau tuo pat metu pabrėžė tvirtą tikėjimą, kad Bažnyčia neliks įveikta ir parblokšta, nes Viešpats padės jai atsitiesti.
Per paskutiniąją bendrąją audienciją, 2013 metų vasario 27-ąją, dieną prieš savojo aštuonerius metus trukusio pontifikato pabaigą, Benediktas XVI taip pat pasinaudojo „valties“ metaforą. Viešpats, sakė tuosyk popiežius, dovanojo saulėtų dienų, kai pūtė lengvas vėjelis ir sekėsi žvejyba. Net taip pat buvo momentų, kai vanduo bangavo, pūtė priešpriešinis vėjas, o Viešpats, rodos, miega, kaip ne kartą Bažnyčios istorijoje. „Bet visada žinojau, kad Viešpats yra toje valtyje, visada žinojau, kad toji Bažnyčios valtis nėra mano, nėra mūsų, bet yra Jo. Ir Viešpats neleidžia jai nuskęsti; Jis ją veda, žinoma ir per žmones, kuriuos išsirinko, nes taip norėjo. Tai buvo ir yra tikrumas, kurio niekas negali užtemdyti“, pridūrė Benediktas XVI, kalbėjęs apie „Petro valtį“ ir dar keliomis progomis.
Šie pavyzdžiai leidžia suprasti, kodėl arkivyskupas Gänsweinas dar kartą Benedikto XVI panaudotos „Petro valties“ metaforos interpretavimą kaip kritiką savo įpėdiniui, popiežiui Pranciškui, pavadino tik „fantazijomis“. (Vatikano radijas)
